INTELIGENTŲ TEKSTAI. Nuo „Aušros“ iki „Sietyno“

Monografijoje nagrinėjami lietuvių inteligentų parašyti programiniai tekstai-manifestai, skirtingais laikotarpiais formavę moderniosios lietuvių kultūrinės tapatybės apibrėžtis. Paskelbti periodinėje kultūrinėje spaudoje, šie tekstai ženklino ne tik istorinių lūžių ir kultūrinės transformacijos momentus, kaitai pribrendusios visuomenės poreikius, bet ir modernybės įsiveržimo į kasdienybės nuobodulį dramą. Lietuvių tautinio atgimimo, kultūriniai ir intelektiniai sąjūdžiai susiformavo per įsiteisinimo diskursą, kuris apima reikšmingus socialinės tikrovės centrus, kalbėjimo apie juos būdus, stilių ir strategijas, keičiančias visuomenės socialinę struktūrą. Toks tapatumas, kai kultūrinė tapatybė suprantama ne kaip vieną kartą visiems laikams sukurta, o kaip procesas, kurio metu tampame tuo, kas esame, t. y. savo veiksmų rezultatu, numato naratyvą, kai į besikeičiantį gyvenimą žiūrima kaip į pasikartojančius ciklus. Taigi – krizes, slenksčius ir lūžius, kuriuose esama ne vien tik pergalių, bet ir praradimų, atveriančių galimybę mūsų sąmonėjimui ir savarankiškumui.

Lietuvių inteligentų sukurti programiniai tekstai-manifestai knygoje išskiriami šiuo principu: XIX a. tautinio atgimimo-išsivadavimo biografijos pradžioje kultūrinę tapatybę ir periodinės spaudos tradicijų pagrindą formavę ir XX a. kultūrines transformacijas inicijavę pirmuosiuose leidinių numeriuose publikuoti vedamieji, kuriuose buvo keliami inteligentų socialinio vaidmens ir spaudos vaidmens visuomenėje klausimai. Gretinami ne tik kultūros leidiniuose „Aušra“ (1883), „Varpas“ (1889), „Naujoji Romuva“ (1930–1936) ir necenzūruotame jaunųjų leidinyje „Sietynas“ (1988) paskelbti inteligentų tekstai, bet išskleidžiamos sąmoningumo trajektorijos, brėžtos šiuos manifestus sukūrusių autorių. Knygos skyriuose analizuojama, kaip lietuvių inteligentai, tradiciškai susiję su Rusijos ikirevoliucine inteligentija ir perėmę jos mentaliteto bruožus, suvokė mesianistinę intelektualaus elito misiją. Nagrinėjami priežastiniai ryšiai, turėję įtakos tarpukario intelektualų pažeidžiamumui ir totalitarinių doktrinų, viešojoje erdvėje skleidusių socialinio teisingumo utopiją, įtaigai. Aptariamos idėjinės naujaromuvių deklaracijos šaknys ir besivystančios individualizacijos, susijusios su asmens ir spaudos laisve, pobūdis. Svarstoma šio teksto reikšmė XX a. tautinio atgimimo-išsivadavimo pradžioje, 1988 m. plėtojant prarastosios sovietų okupacijos metu modernios lietuvių tapatybės (at)kūrimo idėją. Parodoma dviejų lietuvių kultūrinių identifikacijų priešprieša: vienos, skleistos oficialiojoje kultūrinėje spaudoje – LTSR rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1988), žurnale „Kultūros barai“ (1988) ir kitos, formuotos alternatyviame mėnraštyje „Sietynas“ (1988). Lietuvių inteligentų savimonės slinktį ir vertybių transformaciją Sąjūdžio (1988) formavimosi laikotarpiu išskleidžia autentiški interviu su tų reikšmingų įvykių herojais – iškiliomis asmenybėmis.

Leidinio elektroninis variantas: 

DOI: https://doi.org/10.20334/2021-052-M