Nauja architektūra istorinėje aplinkoje: kūrimo patirtis

Monografijoje nagrinėjama naujų pastatų, pastatytų istorinėje aplinkoje, architektūra. Į aptariamą reiškinį gilinamasi trijų didžiųjų Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, pavyzdžiu. Atskleidžiama naujų pastatų architektūros kūrimo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos istorinėje aplinkoje raida, tendencijos, principai, būdai 1950–2005 m. laikotarpiu, kurio pradžia – naujų pastatų statybos istorinėje aplinkoje praktikos pradžia po Antrojo pasaulinio karo. Siekiant visapusiškai apibūdinti naujos architektūros ir istorinės terpės sąsajų kaitos procesą laiko tėkmėje, į teisinių prielaidų ir rekomendacijų, teorinės minties ir praktikos raidą gilinamasi atskirai. Lyginant Lietuvos ir kitų Europos šalių atitinkamas šio reiškinio sudėtines dalis, įvertinama viso proceso būklė ir kokybė Europos kontekste ir jo raidos perspektyvos. Monografija skirta architektams, urbanistams ir paveldosaugos specialistams – mokslininkams, projektuotojams, taip pat akademiniam jaunimui.