Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas

Darbo tyrimo objektas – istoriniai priemiesčiai, t. y. tos miesto teritorijos, kurios savo kilme buvo priemiesčiai. Šių teritorijų atsiradimas sietinas su miesto atsiradimu, jos formavosi iki XIX a. vidurio. Priemiestis kaip tam tikra urbanistinė struktūra buvo gana reikšminga daugelio pasaulio miestų raidai. Ilgainiui kai kurie priemiesčiai įaugo į besiplečiančių miestų centrų teritoriją ir prarado ankstesnius savitumus, kiti juos daugiau ar mažiau išlaikė. Istorinių priemiesčių tyrimai papildo miesto formavimosi vaizdą, o išsaugotos šių teritorijų vertybės ir istorinės raidos pobūdis turi reikšmę siekiant išlaikyti miesto savitumą. Darbe apžvelgiamos XX a. istorinių priemiesčių tyrimų kryptys. Analizuojama, kaip keitėsi kultūros paveldo objekto samprata XX–XXI a. Lietuvoje ir pasaulyje. Tiriami bei apibendrinami pasirinktų keturių Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių) istoriniai priemiesčiai: analizuojama istorinė miesto priemiesčių genezė ir raida; sudaryta miesto ir jo priemiesčių chronologinė raidos lentelė; aptariami priemiesčių plano, užstatymo ir tūrinės erdvinės kompozicijos savitumai. Sugretinus gautus tyrimų rezultatus siekiama nustatyti istorinių priemiesčių tipus pagal kilmę, pagal urbanistinę raidą; apibrėžiamas formavimosi laikotarpis ir veiksniai, lėmę raidos ypatumus. Darbas skirtas paveldosaugos specialistams, urbanistams ir architektams.

Leidinio elektroninis variantas:

DOI: https://doi.org/10.3846/1642-M